Vaizdingas maršrutas

Katedros aikštė – miesto širdis, visuomeninio bei dvasinio gyvenimo centras. Čia prasideda miesto istorija, susilieja praeitis, dabartis ir ateitis. Ant aukšto kalno čia stovi legendomis apipinta Gedimino pilis, o jos papėdėje įsikūrusi didinga Vilniaus arkikatedra bazilika. Neprimenanti puošnios krikščionių bažnyčios, Arkikatedra pakeri savo kuklumu, paprastumu ir antika dvelkiančiomis detalėmis. Fasado frontoną puošiančios šventųjų Elenos, Kazimiero ir Stanislovo skulptūros laimina miesto svečius ir gyventojus.

Didingai iškyla virš miesto piliakalnis su raudonųjų plytų bokštu. Vilniaus įkūrėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardu pavadintas raudonų plytų pilies bokštas seniai tapo Vilniaus simboliu. Anot legendos, po medžioklės Šventaragio slėnyje ilsėjęsis Gediminas susapnavo geležinį vilką, staugiantį ant kalno lyg šimtas vilkų.

Nuo Gedimino bokšto, rytų pusėje ant kalvos - rodos, ranka pasiekiami bei iš daugelio miesto vietų matomi trys didžiuliai balti kryžiai. Nuo Trijų kryžių kalno atsiveria viena gražiausių Vilniaus panoramų. Kai Gediminas, pasak legendos, ėmėsi statyti Vilniaus pilį, pirmieji namai išdygo Kalnų parko teritorijoje ir jo šiaurinėje papėdėje palei Nerį.

Šventosios Onos bažnyčia - tikras vėlyvosios, dar vadinamos „liepsnojančios“ gotikos šedevras, įžymiausias ir žaviausias šio stiliaus pastatas Lietuvoje. Nuo seno ji traukė tyrinėtojų dėmesį. Nepaisant to, dar neatskleista šio įžymaus architektūros paminklo kilmės paslaptis, neišaiškintas tikslus jo statybos laikas, autorius ir fundatorius. Šv. Onos bažnyčios istorija dažniausiai grindžiama hipotezėmis.

Užupis - viena paslaptingiausių Vilniaus vietų, kur vis dar gyva tikroji romantikos dvasia. Jis minimas istoriniuose šaltiniuose jau XVI amžiuje. Užupis pradėjo augti pastačius pirmuosius tiltus per Vilnią. Senais laikais Užupis buvo vadinamas „druskos keliu“ į Polocką. Tuometiniame sostinės priemiestyje kūrėsi amatininkai bei smulkūs pirkliai. Čia gyveno daugiausia žydai, kurių didelė dalis žuvo holokausto metu. Kadaise tai buvo vienas labiausiai apleistų Vilniaus rajonų, kur gyveno amatininkai, o vienu metu ši vieta buvo tapusi viešnamių kvartalu.

1503 m., kylant grėsmei iš totorių ir besikuriančios rusų valstybės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu visi sostinės gyventojai mūrijo 3 kilometrų ilgio sostinės gynybinę sieną. Statybos truko 19 metų. Kiekvienas vilnietis privalėjo pastatyti po jam paskirtą dalį. Siena buvo 3,2 km. ilgio, 6 m aukščio. Ilgainiui sienoje atsirado dešimt vartų ir dveji gynybiniai bokštai.